„Žalgirio“ operatorius A. Kisielius iš Dakaro ralio sugrįžo į futbolą

Iš Panevėžio į Vilnių, o iš Vilniaus – į aikštingąją Pietų Ameriką. Ir atgal. Pastarieji metai prie Vilniaus „Žalgirio“ prisijungusiam Arūnui Kisieliui buvo tarsi greitai besisukantis vijurkas, o ši patirtis ir užgrūdino, ir motyvavo tolimesniems darbams.

Dar gimtajame Panevėžyje pagarsėjęs savo kuriamais trumpo metražo filmais ir vaizdo klipais apie Lietuvos futbolą, A. Kisielius nuo praėjusių metų savo darbais džiugina žalgiriečius ir jų sirgalius.

Daugiau nei dešimt metų Lietuvos futbole besisukančio panevėžiečio kolekcijoje – gausybė ir skausmingų, ir džiugių istorijų, užfiksuotų niekad nepailstančiu objektyvu. Jo sukuriami vaizdo montažai motyvuoja futbolininkus prieš svarbiausius jų karjerose išbandymus, o paprastiems žiūrovams leidžia vėl ir vėl mėgautis geriausiomis bene populiariausio visatoje žaidimo akimirkomis.

A. Kisielius pasidalino savo mintimis apie persikėlimą į sostinę, savo darbą joje, iššūkius, įveiktus beprotiškiausiose pasaulyje Dakaro ralio lenktynėse ir sugrįžimą į Lietuvos futbolą.

– Daug laiko praleidai gimtajame Panevėžyje. Kas lėmė sprendimą persikraustyti į Vilnių? Kokie didžiausi iššūkiai tavęs čia laukė?

– Beveik dešimtmetį praleidau Panevėžio „Ekrane“ ir tikriausiai dar ne vienerius metus būčiau likęs gimtajame mieste, tačiau pernai klubas žlugo ir tokiu skausmingu būdu savo misiją Panevėžyje baigiau.

Vėliau sezonui prasidėjus sulaukiau „Žalgirio“ vadovų kvietimo prisijungti ir po ilgų svarstymų nusprendžiau juo pasinaudoti.  Dvejojau, nes nerimavau, kaip mano sprendimą galėtų priimti „Pirmosios Armados“ nariai, kaip pats jausiuosi perėjęs į buvusių varžovų stovyklą, juolab, kad „Ekrano“ nepalikau iki pat paskutinių klubo gyvavimo dienų ir nė nesiruošiu niekam slėpti, kokiam klubui priklauso mano širdis.

Nepaisant visko, manau, kad Vilniuje man sekasi tikrai neblogai.

– Kas tau labiausiai patinka tavo darbe? Kaip manai, kaip į tavo kūrinius reaguoja klubo žaidėjai ar sirgaliai?

– Man patinka gludinti savo filmavimo stilių, noriu, kad reportažai  būtų skirtingi ir vizualiai dailūs. Neskiriu laiko rungtynių analizėms ir statistikai, nes visuomet tarp futbolo ir dramos dedu lygybės ženklą. Mėgstu matyti emocijas, jas užfiksuoti. Man gražus yra tiek triumfas, tiek neviltis. Jei žaidėjui ar sirgaliui bent sekundei suvirpa vienoka ar kitokia styga, vadinasi, darbas pavyko.

– Lietuvos sporte tavo atliekamas darbas – gan retas reiškinys. Kas padeda išlaikyti tokią aukštą kartelę? Kaip reaguoji į kitų futbolo klubų pastangas atlikti ką nors panašaus?

– Visų pirma, į savo darbus visuomet žiūriu labai savikritiškai ir tikrai turiu dar daug ko išmokti. Visada įdomu sulaukti pastabų ar pagyrimų. Visa tai skatina nesustoti.  Žinoma, smalsu pamatyti, ką ir kiti mūsų šalies klubai daro, tik gaila, jog sektinų pavyzdžių nėra daug.

– Futbole esi jau daug metų. Kodėl jis Lietuvoje yra toks, kaip dabar? Ar pats jauti, kad tavo atliekami darbai gali kažkiek pakelti jo populiarumą?

– Sudėtinga atsakyti į šį klausimą trumpai. Visuomet laikausi nuomonės, kad Lietuvos futbolui pirmiausiai ne modernių stadionų reikia. Mano įsitikinimu, pastaraisiais metais tiesiog verkiant trūksta agresijos ir aršios konkurencijos ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Reikia dramos, emocijų, nuolatinės intrigos.

Manau, tai yra esminiai dalykai, kuriuos turint būtų galima nuosekliau judėti į priekį. Taip pat itin svarbu yra tai, kokią vietą pats futbolas užima žmonių gyvenime. Kai kalbame apie šios sporto šakos populiarumą Lietuvoje, neįmanoma ignoruoti kalbų apie praeitį, kur ir turėjo susiformuoti visi mūsų futbolo pamatai ir tradicijos.

Šiuo metu viskas išbalansuota. Nėra jokios logiškos krypties ir dėsningo tęstinumo ar stabilumo. Metų laikai, šventės, orai, bilietų kainos, rungtynių laiko svarstymai dviejų valandų intervalu, komandos rezultatai, varžovų pajėgumas – nuolat netyla kalbos apie įvairiausius dalykus, kurie neva gali drastiškai kilnoti žiūrovų skaičių stadionuose. Bandoma ieškoti kažkokios magiškos kombinacijos, kuri garantuotų trokštamą žiūrovų kiekį.

Aš manau, kad tiesiog tai puikiai iliustruoja, kaip yra susilpnėjusios šios sporto šakos pozicijos Lietuvoje, na, bet turime tokį futbolo lygį, kokio esame verti. Tą reiktų pripažinti, bet ne susitaikyti, o stengtis pademonstruoti viską, ką turime geriausio ir tuomet galbūt jau pajudėsime iš sąstingio.

– Kaip per šiuos metus pasikeitė tavo suvokimas apie darbą futbolo klube? Koks jis yra?

– Pagrindiniu pokyčiu įvardinčiau faktą, kad išmokau į savo darbą žiūrėti profesionaliai.  Norėtųsi tikėti, kad visuose klubuose to profesionalumo daugėtų, o atsitiktinių žmonių mažėtų.

– Futbolo virtuvę pažįsti ir skersai, ir išilgai. Ar buvo sunku savo įgūdžius perkelti į automobilių sportą? Kas Dakare tau paliko didžiausią įspūdį?

– Darbų specifika šiek tiek skiriasi, bet gana greitai prisitaikiau. Labai vertinu tuos kelis mėnesius. O kalbant apie sunkiausias planetos lenktynes, tai buvo neįtikėtina profesinė ir asmeninė patirtis bei didžiausias mano gyvenimo nuotykis, apie kurį galėčiau pasakoti vartodamas pačius įvairiausius epitetus.

Dakaro ralyje atradau dar nepažintas nuovargio formas, nes kasnakt tekdavo miegoti vos po 2–3 valandas, o per 20 beprotiškai intensyvių dienų keturias paras apskritai bluosto nesudėjau. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai tokių ekstremalių išbandymų dar nebuvau iki šiol patyręs, rimtus išmėginimus teko atlaikyti ir mano filmavimo technikai, tačiau man labai patiko.

Dar visai neseniai dalyvavimas tokiame milžiniškame projekte buvo sunkiai pasiekiama svajonė, o štai dabar jau turiu tikslą  nukeliauti ten antrąkart.

– Kodėl nusprendei sugrįžti į futbolą? Ar dar liko neišgvildentų idėjų, kurias norėtum realizuoti?

– Mane į priekį veda noras tobulėti, siekiu  būti universaliu profesionalu. Išmėginau save automobilių sporte, praplėčiau akiratį, įgavau naudingų pamokų – nuolat esu ieškojimų kelyje.

Visgi futbolas man liko artimesniu dalyku nei automobiliai, be to, nusprendžiau tęsti savo profesinę karjerą nevaržydamas savęs buvimu tarp keturių biuro sienų, o klubas tokias sąlygas suteikė. Visi patenkinti, belieka sėkmingai darbuotis.