Mantas Kuklys – apie kazachų įpročius, A lygą ir nostalgiją „Žalgiriui“

LFF, zhetisu.kz ir Sauliaus Čirbos nuotraukos

Lietuvos rinktinės saugas Mantas Kuklys šiemet trečią kartą per savo karjerą tapo legionieriumi. Vilniaus „Žalgiryje“ su nedidele pertrauka šešerius metus praleidęs futbolininkas rungtyniauja Kazachstano aukščiausios lygos klube Taldykorgano „Žetysu“.

Anksčiau šiaulietis žaidė Belgijoje („KFC Turnhout“) ir Čekijoje (Prahos „Bohemians 1905“), o tolimasis Kazachstanas išskirtinis tuo, kad čia jam tenka gyventi be šeimos. Sekmadienį sutikęs 31-ąjį gimtadienį, M. Kuklys apie naują karjeros etapą papasakojo svetainei alyga.lt

– Rinktinės stovyklos jums dabar tampa proga pasimatyti ir su išsiilgta šeima?

– Taip. Į rinktinę visada malonu atvykti kur bežaisčiau ir tolimasis Kazachstanas man nėra kliūtis. O su šeima vėl pabūti ir pamatyti vaikučius yra labai smagu. Jie liko Lietuvoje. Žmona su vaikais buvo atvykę aplankyti manęs, bet galiausiai nusprendėme, kad jiems patogiau likti gyvent Lietuvoje.

– Ar per pirmą pusmetį apsipratote Kazachstane?

– Dabar jau apsipratau. Iš pradžių vargino ilgi skrydžiai ir kelionės, didesni krūviai treniruotėse. Iš tiesų, Kazachstano kasdienybėje ir dabar pastebiu neįprastų dalykų, kurie man kelia šypseną. Bet prie visko priprantama.

– Kas labiausiai stebina?

– Iki šiol negaliu suprasti, kodėl jie gatvėse taip dažnai naudoja automobilio garsinį signalą. Visur ir visada, tarsi jis kuo nors padėtų. Automobilių parkas pas juos labai senas. Miestuose pilna mažyčių krautuvėlių, kokių mūsų šalyje jau nelikę. Įdomus ir kazachų aprangos stilius. Vyrai beveik visada dėvi džinsus ir juodus batus. Tai – išskirtinis bruožas. Atrodo smulkmena, bet atkreipi dėmesį. Tačiau yra ir smagių dalykų. Pavyzdžiui, Astana labai gražus miestas. Taip pat ir maži miesteliai gerai sutvarkyti.

– Kazachstane dirbęs treneris Algimantas Liubinskas pasakojo apie futbolo komandos paprotį paaukoti aviną...

– Mūsų klube prieš sezoną taip pat buvo aukojamas avinas. Teko dalyvauti šiame rituale. Tiesa, stovėjau atokiau nuo visų ir procedūros metu nusisukau, kad nematyčiau to. Kita tradicija – paminėti pavasario atgimimo šventę. Paragavau tradicinės kazachų virtuvės patiekalų, tarp jų – ir arklienos, kumyso bei avino galvos. Skonis savotiškas. Kai kas patiko, kai kas – netgi labai nepatiko.

– Su karščio iššūkiais pietuose jau teko susidurti?

– Žaidėme kelias rungtynes kaitinant 34 laipsnių karščiui. Buvo labai sunku. Priprasti prie tokio klimato reikia laiko. Žinau, kad sugrįžus iš rinktinės bus dar karščiau, todėl laukia nemenkas iššūkis.

– Ne paslaptis, kad nemažai futbolininkų į Kazachstaną vyksta dėl galimybės neblogai užsidirbti. Pasirinkdamas šią kryptį tikriausiai taip pat į tai atsižvelgėte?

– Meluočiau, jei bandyčiau įrodyti priešingai (juokiasi). Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko išvykau į Kazachstaną. Kol kas viskas gerai, komandoje algos mokamos laiku, vėlavimų nėra, esu viskuo patenkintas.

– Kaip dažnai stebite A lygos rungtynes internetu?

– Jei tik yra galimybė – visuomet pasižiūriu. Labiausiai stebiu „Žalgirį“, stengiuosi nepraleisti ir Marijampolės „Sūduvos“ bei „Trakų“ rungtynių. Ten gyvenu be šeimos, todėl laiko stebėti rungtynes turiu užtektinai. Tiesa, yra 3 valandų laiko skirtumas, tad jei A lygoje žaidžiama vakare, pas mus jau būna gana vėlu. Tačiau pamiegi per pietus ir viskas tvarkoje.

– Čempionate kol kas tvirtai pirmauja „Sūduva“. Buvo galima tai numatyti?

– Sezonas kol kas labai įdomus, o „Sūduvos“ lyderystė manęs nenustebino. Jie dar geresni nei buvo pernai, jie pajuto, kad yra čempionai, todėl ir psichologiškai tapo tvirtesni. „Žalgiryje“ įvyko labai daug pasikeitimų, įskaitant ir trenerį. Buvo sunki sezono pradžia, bet matau, kad žalgiriečiai įsivažiuoja ir atrodo vis geriau. Neabejoju, antra sezono dalis bus intriguojanti.

– Palaikote „Žalgirį“?

– Net kalbos nėra! Šiam klubui liko daug sentimentų. Ir išliks dar ilgai.

– Atsisveikindamas su klubu, fanams pasiuntėte sentimentalią žinutę.

– Mano ir sirgalių santykiai visuomet buvo draugiški ir šilti. Atsisveikinome taip pat draugiškai.

– Ar galima tai pavadinti nostalgija?

– Žinoma. „Žalgiryje“ praleidau ne 1 ar 2, o 6 metus. Tai nemažas laiko tarpas. Šiame klube susiformavo mano asmenybė, patobulėjau kaip futbolininkas. Ir dabar bendrauju su lietuviais žalgiriečiais, taip pat dažnai susiskambiname su kroatu Slavko Blagojevičiumi.

– Jei kada nors grįšite į A lygą, tai tik į „Žalgirį“?

– Žinote, futbole būna visokių veiksnių, kurie lemia klubų pasirinkimą. Bet be abejonės, jei būčiau reikalingas, pirmiausiai rinkčiausi „Žalgirį“.

– Paskutinis klausimas: kas šiemet taps Lietuvos čempionais?

– Sunku prognozuoti. Prisimename, kaip pernai su „Žalgiriu“ pirmavome keliolikos taškų persvara ir sugebėjome pralaimėti čempionatą. Todėl manau, kad esant dabartinei padėčiai visa kova dar prieš akis. Po Europos taurių varžybų situacija gali pasikeisti. Viskas priklausys nuo klubų rezultatų, nuo žaidėjų savijautos ir psichologinės būsenos, ar išliks jie susitelkę. Daug niuansų lemia tai, todėl nuspėti kas laimės čempionatą nesiryžčiau.