Tadas Drąsutavičius: „Dainava” – ne žaislas, o principas „skaldyk ir valdyk” turi baigtis”

foto: Ugnė Janulevičiūtė

Po­kal­bis su Aly­taus fut­bo­lo ko­man­dos „Dai­na­va“, sa­vo is­to­ri­ją skai­čiuojan­čios nuo 1935 me­tų, auksi­nius lai­kus me­nan­čios nuo 1975-ųjų, nau­juo­ju di­rek­to­riu­mi Ta­du Drąsutavičiumi. Apie tai, kad į profe­sio­na­lė­jan­čią „Dai­na­vą“ nau­jie­ji sa­vi­nin­kai jau in­ves­ta­vo pu­sę mi­li­jo­no li­tų, kaip ne­leng­vai Alytaus fut­bo­lo ben­druo­me­nei se­ka­si vie­ny­tis ir žais­ti ne į sa­vus var­tus...

– Esa­te di­rek­to­rius, ku­rio jau pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas su ko­man­da tu­rė­jo at­gar­sių, esą „at­ėjo kietas, stip­rus žmo­gus“. Ką to­kio žai­dė­jams tu­rė­jo­te įvar­dy­ti, pa­sa­ky­ti, kad iš­kart su­lau­kė­te ne­abe­jin­gos re­ak­ci­jos?

– Sa­vo po­zi­ci­ją bei nuo­mo­nę dės­tau aiš­kiai, su­pran­ta­mai ir be užuo­lan­kų. Aiš­kiai api­brė­žiau sri­tis, ku­rio­se dirb­siu, kad ko­man­da tu­rė­tų vi­sas ga­li­my­bes ir prie­mo­nes at­sto­vau­ti sa­vo mies­tui vi­su pajėgu­mu. Tai ne tik ma­lo­nus dar­bas. Te­ko at­si­sa­ky­ti vi­sų „eg­zo­ti­nių“ le­gio­nie­rių, ne­mo­ty­vuo­tų žaidė­jų iš Lie­tu­vos. Ti­kiuo­si, kad to­les­nį pa­si­ti­kė­ji­mą pel­ny­siu ap­čiuo­pia­mais dar­bais ir nau­da koman­dai. Vi­sa­da sma­gu, kad nau­ją žmo­gų pri­ima šil­tai ir pa­gar­biai, taip, kaip at­si­ti­ko ma­no at­ve­ju.

– Šia­me se­zo­ne ofi­cia­lūs „Dai­na­vos“ at­sto­vai apie už­da­vi­nius be­veik ne­kal­bė­jo ar­ba te­sa­kė – „iš­lik­ti A ly­go­je“. Ko­kie tiks­lai ke­lia­mi ko­man­dai, klu­bo ad­mi­nist­ra­ci­jai – tie pa­tys „iš­lik­ti“ ar jie kon­kre­tė­ja?

– Dėl 6–7 vie­tos ga­lu­ti­nė­je A ly­gos tur­ny­ro len­te­lė­je šį se­zo­ną pa­ko­vo­ti ga­li­me. Vis­kas pri­klau­sys nuo to, ar bū­si­me vi­sa jė­ga pa­si­ruo­šę, ne­ly­dės trau­mos. Jei de­monst­ruo­si­me už­si­spy­ri­mą ir charakte­rį kaip pas­ta­ro­sio­se ke­le­rio­se rung­ty­nė­se, šis pla­nas – ne uto­pi­nis.

– „Dai­na­va“ A ly­gos tur­ny­ro len­te­lė­je šiuo me­tu aš­tun­ta. Ku­rio­je vie­to­je esa­me pa­gal finansus, ypač at­ėjus nau­jiems sa­vi­nin­kams, rė­mė­jams?

– Jei­gu teig­čiau, kad pa­gal fi­nan­sus esa­me ly­de­riai, – me­luo­čiau. „Dai­na­va“ be­ne pir­mą­jį se­zo­ną per vi­są pro­fe­sio­na­lių Aly­taus fut­bo­lo ko­man­dų is­to­ri­ją iš mies­to sa­vi­val­dy­bės ne­ga­vu­si nė li­to. Tai lemia, kad klu­bas ne­iš­gy­ve­na ge­riau­sių lai­kų. „Dai­na­va“ kol kas lai­ko­si tik iš ak­ci­nin­kų fi­nan­si­nės injek­ci­jos.

– „Dai­na­vą“ val­do vie­šo­ji įstai­ga „Aly­taus fut­bo­las“, ku­rią įsi­gi­jo ir kon­tro­liuo­ja VšĮ „Profesio­na­lus spor­tas“. Ko­kie or­ga­ni­za­ci­jų, jų stei­gė­jų, sa­vi­nin­kų tiks­lai?

– „Pro­fe­sio­na­lus spor­tas“ pri­klau­so fi­zi­niams as­me­nims, spor­to en­tu­zias­tams. Apie juos te­ga­liu pasa­ky­ti, kad tai anks­čiau ak­ty­viai spor­ta­vę žmo­nės, ti­kin­tys Lie­tu­vos fut­bo­lo at­ei­ti­mi, jo ga­li­mu profe­sio­na­lu­mu, ly­gio kė­li­mu. Sa­vi­nin­kai rė­mė­jų „Dai­na­vai“ ak­ty­viai ieš­ko ir ran­da tiek Lie­tu­vo­je, tiek užsie­ny­je. Ka­dan­gi de­ry­bos ve­da­mos ir su ver­slo gru­pė­mis, tai, ar jos at­eis į Aly­taus fut­bo­lą, tiesiogiai pri­klau­so ir nuo mies­to. Jei­gu ofi­cia­lūs jo as­me­nys į „Dai­na­vą“ žiū­rės pro pirš­tus, sva­rių inves­ti­ci­jų, ma­tyt, ne­su­lauk­si­me ir iš ki­tur.

– Tiek Lie­tu­vos, tiek Aly­taus fut­bo­las, spor­tas tu­rė­jo jau ne vie­ną „gel­bė­to­ją“? Ką Jū­sų minėtos vie­šo­sios įstai­gos, jų at­sto­vai pa­da­rė to­kio, ypač iš sa­vų lė­šų, kad im­tų ir skep­ti­kus už­čiaup­tų, gal­būt net­gi vi­siems lai­kams?

– Per pu­sę se­zo­no pa­da­ry­ti mū­sų dar­bai pui­kiai ro­do, kad sa­vi­nin­kų ke­ti­ni­mai rim­ti. Pir­ma – suforma­vo­me klu­bo biu­dže­tą, pro­fe­sio­na­lią struk­tū­rą, vi­daus tvar­ką. Pri­trau­kė­me rė­mė­jų – „Ag­ro Mana­ge­ment Te­am“, „Avia So­lu­tions Group“, „Bal­tic Avia­tion Acade­my“, „Bal­tic Ground Ser­vi­ces“, „Eri­ma“, Var­lė.Lt ir ki­tų. Iš sa­vų lė­šų į „Dai­na­vą“ jau in­ves­ta­vo­me apie pu­sę mi­li­jo­no li­tų.

– Pu­sė mi­li­jo­no – tur­būt ne vis­kas, ką te­ko in­ves­tuo­ti, ofi­cia­liai to dar ne­skel­bė­te, ta­čiau, žinia, te­ko įdė­ti daug kan­try­bės, kad „Dai­na­va“ pa­suk­tų į pro­fe­sio­na­laus klu­bo ke­lią?

– Jei ne­bū­tų bu­vę mū­sų rim­to po­žiū­rio į „Dai­na­vą“, šian­dien ji ar­ba ne­eg­zis­tuo­tų, ar­ba ne­žais­tų aukščiau­sio­jo­je Lie­tu­vos ly­go­je. Bū­kim at­vi­ri – klu­bas bu­vo ap­gai­lė­ti­nos būk­lės: nau­jie­siems savininkams te­ko pri­si­im­ti ir sve­ti­mas sko­las, ir ko­vo­ti su at­sai­niu, kar­tais net­gi „pa­ra­zi­tiš­ku“ kai kurių „vei­kė­jų“ po­žiū­riu. Iš pra­džių jau­tė­me tam tik­rą ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, sa­vo­tiš­kas bai­mes. Te­ko daug dis­ku­tuo­ti, ieš­ko­ti kon­struk­ty­vaus dia­lo­go ir „pik­tžo­les“ rau­ti. Si­tu­a­ci­ją per pus­me­tį pa­kei­tė­me, stabili­za­vo­me, ji tei­kia vil­čių, be­lie­ka vi­siems, ku­rie Aly­taus fut­bo­lui lin­ki ge­ro, tap­ti ko­man­da, ko­vo­jan­čia vie­no­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je.

– Pir­mo­je spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je, ku­rio­je da­ly­va­vo­te, iš­kart už­si­mi­nė­te apie ne­vie­na­die­nius pla­nus. Ko­kie Jū­sų, kaip di­rek­to­riaus, pla­nai sa­vai­tei, mė­ne­siui, se­zo­nui?

– Kal­bant apie to­les­nius pla­nus, pri­ori­te­tas – stra­te­gi­ja ant­rai čem­pio­na­to pu­sei ir ki­tam se­zo­nui. Dide­lė da­lis dar­bų bus skir­ta nau­jų rė­mė­jų pa­ieš­kai, ko­man­dos tre­ni­ruo­čių są­ly­gų, in­fra­struk­tū­ros, sklai­dos ir rin­ko­da­ros ge­ri­ni­mui.

– „Dai­na­vos“ klu­bo struk­tū­ros stip­ri­ni­mą, plėt­rą įvar­di­ja­te kaip ke­le­rių me­tų pro­jek­tą. Kas ja­me?

– Ke­le­riems me­tams į prie­kį ap­si­brė­žė­me klu­bo tiks­lus, ga­li­my­bes, nu­ma­to­mą biu­dže­tą, pageidaujamą jau­ni­mo in­teg­ra­ci­ją į dub­le­rių ir pa­grin­di­nę ko­man­dą. Tai rug­pjū­tį iš­dės­čiau ir Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Investicijų, eko­no­mi­kos ir biudže­to ko­mi­te­te, ti­kiuo­si, kad ši pro­gra­ma pa­tiks vi­siems, ku­riems rū­pi Aly­taus mies­to fut­bo­lo šian­die­na, da­ly­kiš­kas pro­ble­mų spren­di­mas ir kon­kre­tus rū­pes­tis dėl ry­to­jaus per­spek­ty­vų, o ne „skal­dyk ir val­dyk“ ar ki­tos Dzū­ki­jos sos­ti­nės futbo­le ga­jos ego­cen­triš­kos už­gai­dos. „Dai­na­va“ – juk ne žais­las, ku­rį tam­py­tu­me pa­gal kiek­vie­no įno­rius.

– Prieš dve­jus su pu­se me­tų at­gi­mu­siai Aly­taus „Dai­na­vos“ fut­bo­lo ko­man­dai iki 2015-ųjų, kai klu­bas švęs dvi­gu­bą ju­bi­lie­jų, be­li­ko pus­an­tro se­zo­no. „Dai­na­va“ mi­nės su­si­kū­ri­mo 80-me­tį (1935) ir ko­man­dos čem­pio­nės 40-me­tį (1975). Kiek Jus, kaip va­dy­bos spe­cia­lis­tą, tai moty­vuo­ja, įpa­rei­go­ja?

– Ti­kiu, kad orien­ta­ci­ja į 2015-uo­sius, Aly­tui is­to­ri­nių su­kak­čių me­tus, tu­rė­tų pa­dė­ti su­si­vie­ny­ti ties fut­bo­lu – tiek mums, „Dai­na­vos“ sa­vi­nin­kams, tiek mies­to fut­bo­lo ben­druo­me­nei, ku­ri neįsivaizduojama be rė­mė­jų – sir­ga­lių ir ki­tų ne­abe­jin­gų­jų. Jų bū­ry­je ma­tau ir Aly­taus mies­to savivaldy­bę, va­do­vy­bę ir ki­tus po­ten­cia­lius rė­mė­jus, su ku­riais ben­drau­ja­me da­ly­kiš­kai, pa­gar­biai, to pa­ties ti­ki­mės ir sa­vo ad­re­su.

– „Dai­na­vo­je“, vos ap­ši­lęs ko­jas, pir­ma pa­dė­ko­jo­te ne rė­mė­jams, o sir­ga­liams, organizuotiesiems „Dzū­kų tan­kų“ aist­ruo­lių klu­bo at­sto­vams. Ko­kį su­si­da­rė­te įspū­dį apie Aly­taus fut­bo­lo ger­bė­jus?

– Aly­tų pa­žįs­ta­me kaip uni­ka­lų mies­tą spor­to at­žvil­giu. Aš tai va­di­nu lie­tu­viš­ko­sios Is­pa­ni­jos fenome­nu. Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je ne­ma­žai spor­to ša­kų, ką jau kal­bė­ti apie esa­mas ge­ras są­ly­gas joms pro­pa­guo­ti. Fut­bo­las, krep­ši­nis, ran­ki­nis, leng­vo­ji at­le­ti­ka, te­ni­sas. Džiu­gu, kad fut­bo­las Aly­tu­je užima pir­mą vie­tą. Sma­gu, jog ko­man­da rung­ty­niau­ja nuo­sta­bia­me sta­dio­ne, ku­ris įsi­kū­ręs tar­si miško tan­kmė­je ir ne vel­tui trak­tuo­ja­mas kaip vie­nas gra­žiau­sių Lie­tu­vo­je. Vi­sa­da bū­si­me dė­kin­gi visiems, ku­rie pri­si­de­da prie to, kad „Dai­na­va“ gy­vuo­tų. Be abe­jo, di­džiau­sia pa­gar­ba rė­mė­jams, gerbė­jams, ku­rie nuo­lat lan­ko­si, ser­ga, lie­ka iš­ti­ki­mi sa­vo mies­to ko­man­dai.

– Ar pa­kan­ka­mas Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės, ki­tų vie­tos or­ga­ni­za­ci­jų in­dė­lis į profesionalaus fut­bo­lo ir jo ko­man­dos vys­ty­mą mies­te?

– Aly­tu­je fut­bo­lą žai­džia per 400 įvai­raus am­žiaus vai­kų. Tai tik­rai la­bai džiu­gi­na ir duo­da tvir­tą pama­tą at­ei­ties kar­toms ir bū­si­miems ta­len­tams. Tu­ri­me tre­ne­rius, ku­rie pa­si­au­ko­ja­mai dir­ba bei atne­ša skam­bias per­ga­les ir ti­tu­lus Aly­taus mies­tui ne vie­nus me­tus iš ei­lės. Ta­čiau klu­bui be savival­dy­bės su­pra­ti­mo ir tvir­tos rė­mė­jų pa­gal­bos sun­ku.

– Kaip prie „Dai­na­vos“ iš­lai­ky­mo ga­li pri­si­dė­ti žiū­ro­vai? Ar jiems už bi­lie­tą šie­met mo­kant ne 5, o 10 li­tų su­ren­ka­mos žen­kles­nės su­mos? Kaip ir ko­kiems tiks­lams jos pa­nau­do­ja­mos?

– „Dai­na­vos“ var­du pra­šau aly­tiš­kių ir mies­to sve­čių at­ei­ti ir pa­lai­ky­ti mus vi­so­se na­mų rung­ty­nė­se, ku­rių dėl sta­dio­no už­im­tu­mo ar­ba ki­tų prie­žas­čių žai­džia­me la­bai ne­daug. Žiū­ro­vų pa­lai­ky­mas – apčiuo­pia­mas in­dė­lis ko­man­dai tiek psi­cho­lo­giš­kai, tiek fi­nan­siš­kai. Prie iš­lai­ky­mo ga­li­ma pri­si­dė­ti kiek­vie­nam no­rin­čia­jam. Kur pa­nau­do­ti pi­ni­gus, tik­rai ži­no­me – juk net rep­re­zen­tuo­da­mi Aly­tų tu­ri­me mo­kė­ti už sta­dio­ną, o kur dar at­ly­gi­ni­mai, maist­pi­ni­giai žai­dė­jams, ap­gy­ven­di­ni­mas, transportavimas, amu­ni­ci­ja, įran­ga ir ki­tos bū­ti­no­sios prie­mo­nės tre­ni­ruo­tėms, var­žy­boms.

– Ko­man­dos rė­mi­mas sir­ga­liams įsi­gy­jant jos su­ve­ny­rų – tai dar šio se­zo­no ga­li­my­bė ar jau at­ei­nan­čio?

– Pir­ma­die­nį na­mų rung­ty­nė­se Aly­tu­je su Vil­niaus „Žal­gi­riu“ žiū­ro­vams pa­siū­ly­si­me pir­muo­sius „Daina­vos“ klu­bo ša­li­kus, ki­tus su­ve­ny­rus. Ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je su­ve­ny­rus bus ga­li­ma už­si­sa­ky­ti ir atsi­nau­ji­nu­sio­je komandos sve­tai­nė­je bei ki­to­se vie­to­se.