„Kruojos“ naujokas iš Malio Y.Keita: „Tikiu, kad galime kovoti dėl medalių“

foto: Valdas Knyzelis/lff.lt

Prieš kurį laiką Pakruojo „Kruojos“ komandą sustiprino puolėjo ir saugo pozicijose galintis rungtyniauti Yamadou Keita iš Malio. Legionierius jau spėjo apšilti kojas „Kruojos“ komandoje - jo debiutiniame mače Pakruojo vienuolikė svečiuose nepaliko vilčių Panevėžio „Ekranui“ (3:1). Fkkruoja.lt nusprendė pakalbinti naujoką, kuris mielai papasakojo apie savo karjerą, ateities planus ir pirmuosius žingsnius futbole.

- Yamadou, papasakok kur, kaip ir kada pradėjai žaisti futbolą?, - fkkruoja.lt pasiteiravo žaidėjo.

- Visada mėgau bėgioti su kamuoliu, tad futbolas man niekada nebuvo svetimas. Rimčiau treniruotis pradėjau Mahinos mieste, Malyje. Galima sakyti savo gimtajame mieste, kadangi ten gimiau ir užaugau. Kiek vėliau išvažiavau gyventi į šalies sostinę Bamaką, įsikūrusį Malio pietvakariuose. Ten persikelti teko dėl mokslų. Žinoma, futbolo nemečiau ir ėmiau treniruotis A.S.B. ekipoje, iš pradžių jaunimo ekipoje.

- Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai profesionalaus futbolo link?

- Atsidūręs sostinėje, būdamas 17 metų, debiutavau pagrindinėje A.S.B. komandoje ir gana greitai išvykau į Maroką. Ten mane pasikvietė M.A.T. ekipa. Nuo 2006 m. praktiškai tris metus teko įrodinėti savo vertę dublerių ekipoje, tiesa, dažnai pasirodant aikštėje po keitimo pagrindinės komandos rungtynėse.

- Marokas tapo šuoliu į aukštesnį lygį?

- Būtent. Po trijų metų šioje šalyje atsirado variantas išvykti į Ukrainą, kuriuo pasinaudojau. Taip atsidūriau Dniepropetrovsko jaunimo futbolo mokykloje.  Tai buvo tarpinė stotelė, padėjusi adaptuotis prie kitokio, Europinio futbolo. Ši mokykla tokiems kaip aš – ideali vieta. Jie dirba su perspektyviais užsieniečiais, skiria jiems didėlį dėmesį ir vėliau kur nors parduoda. Gerai ir mums, žaidėjams, kurie stipriai patobulėja ir aikštėje ima kitaip mąstyti, tiek ir jiems patiems, žinoma, finansine prasme.

- Ir kaip tavo karjera klostėsi praėjus šiuos apmokymus Ukrainoje?

- Skųstis negaliu, viskas klostėsi tikrai sklandžiai. 2011 m. birželį patekau į Armėnijos aukščiausios lygos klubą „Gandzasar“, kur praleidau pusantro sezono. Per šį laiką teko debiutuoti UEFA Europos lygoje, taip pat Armėnijos aukščiausioje lygoje užėmėme trečiąją vietą.

- Papasakok, kaip sekėsi komandai ir tau pačiam Europos lygoje?

- Žaisti Europos lygoje – išskirtinis jausmas. Pirmame etape teko „EB/Streymur“. Išvykoje patyrėme šaltą dušą ir pralaimėjome 1:3, tačiau namuose pavyko reabilituotis ir įrodyti, jog esame geresni – 2:0. Kitame etape laukė tikrai galingas klubas iš Šveicarijos „Servette“. Pavyko sužaisti garbingai, kovojome iš visų jėgų. Pralaimėjome rezultatais 0:2 ir 1:3. Po pirmojo kėlinio išvykoje Ženevos stadione, talpinančiame 30 000 fanų rezultatas buvo lygus 0:0. Tai buvo puiki patirtis (Y.Keita iš viso Europos lygoje sužaidė 296 min.).

- Paskui patekai į legendinį „Ararat“ klubą, kaip sekėsi ten?

- Tai ekipa su labai didele istorija, tačiau dabar tai nebėra stipriausias Armėnijos klubas. Ten praleidau pusę sezono, o rungtynių buvo įvairių – ir gerų, ir nelabai.

- Ir štai ateina įdomiausia dalis – Lietuva!

- Norėjosi pakeisti aplinką, atsirado Tauragės „Tauro“ pasiūlymas ir atskridau. Maniau, jog čia liksiu, tačiau viskas susiklostė kitaip – patikau Pakruojo „Kruojos“ treneriams, jie susitarė dėl mano skolinimo, o pačiam tai tik į naudą, kadangi „Kruoja“ lentelėje užima aukštesnę vietą. Apie Lietuvos futbolo lygį man kalbėti kol kas sunku, bet tikiu, jog dėl medalių tikrai galime pakovoti. Viskas yra įmanoma. Svarbiausia sunkiai dirbti.

- Su kuriais futbolininkais „Kruojos“ klube spėjai labiausiai susibendrauti? Kaip kolektyvas?

- Kolektyvas šaunus, kartu siekiantis pergalių kiekvienose rungtynėse. Smagus vaikinas Donatas Strockis, Nerijus Astrauskas, patinka pajuokauti su Andriumi Lipskiu. Neblogas vaikinas Rea Hernandezas iš Meksikos, su kuriuo gerai sutariame ir dažnai leidžiame laisvalaikį kartu.