D.Sūnelaitis: „Kazlų Rūda užsikrėtusi futbolo virusu"

Vienas iš jaunesnių Kazlų Rūdos „Šilo” kolektyvo narių Džiugas Sūnelaitis ginti gimtojo miestelio garbės grįžo po kelių metų, praleistų Nacionalinėje futbolo akademijoje. Priprasti prie vyrų futbolo nėra lengva, adaptacija užtrunka, bet Džiugas dėl to per daug nesikremta ir tiki savo bei komandos galimybėmis artėjančiame sezone.

Futbolininkas į „Šilo” gretas įsiliejo praeito sezono antroje pusėje. LFF Pirmos lygos rungtynėse į aikštę žengė 10 kartų ir pelnė 1 įvartį. Galintis žaisti atakuojančio saugo ir puolėjo pozicijose jaunuolis atkakliai dirba treniruotėse, tikisi tobulėti ir būti naudingu komandai. Džiugas retai duoda valią emocijomis, treniruotėse dažniausiai būna rimtas ir susikaupęs.    

Džiugai, atrodo, kad tave nelengva prajuokinti, o galbūt šis įspūdis – klaidingas?

Turbūt, kad klaidingas. Draugų kompanijon prajuokinti mane tikrai nesunku, sakyčiau sunkiau būna nustoti pačiam man juoktis. Kitas dalykas – treniruotės, rungtynės, kur stengiuosi būti susikaupęs, gal todėl toks įspūdis ir susidaro.

Grįžai Kazlų Rūdon po gan netrumpo periodo, praleisto Nacionalinėje futbolo akademijoje. Ar nesunku buvo ten išvažiuoti, pakeisti įprastą aplinką (pastaba: Džiugas akademijon išvažiavo būdamas 13 metų)?  

Pradžioje nebuvo paprasta, bet gan greitai pripratau. Tam turėjo reikšmę turbūt ir tai, kad visi buvome sukviesti iš įvairių Lietuvos kampelių, tad kolektyvas ne man vienam buvo naujas. Džiaugiuosi laiku, praleistu akademijoje, tie metai man davė labai daug tobulėjant kaip žaidėjui ir asmenybei. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems, kurie man padėjo šiame kelyje.  

Ar futbolas tavo gyvenime turėjo konkurentų, kalbant apie kitas sporto šakas, o gal – ir apie kitokias veiklas? Žinau, kad tave labai palaiko artimieji, dažnai stebi rungtynes, kuriose dalyvauji. Ar tai tau labai svarbu? 

Kaip ir daugelį, į futbolo treniruotes mane atvedė tėvai. Jau nuo pirmosios treniruotės šis reikalas labai patiko, tad papildomai skatinti manęs tikrai nereikėjo. Iš tiesų, artimųjų palaikymas man labai daug reiškia, stengiuosi nenuvilti žmonių, kurie manimi tiki.

Žaidei nemažai rungtynių už savo amžiaus Lietuvos rinktines. Turbūt yra skirtumas, kai vilki rinktinės marškinėlius, gini šalies garbę nuo įprastų rungtynių?

Be abejo, žaidžiant už rinktinę atsiranda papildoma atsakomybė, įtampa. Kita vertus, teko žaisti prieš stiprius varžovus, tai – neįkainuojama patirtis. Gal todėl labiausiai įsiminė pirmos tarptautinės rungtynės prieš Austrijos rinktinę. Tada akivaizdžiai pamatėme, kaip skiriasi žaidimo greitis, technika, taktiniai sprendimai.

Tavo karjeros etapą dabar galima pavadinti perėjimu į suaugusiųjų futbolą. Kokios didžiausios problemos, susijusios su tuo kyla? Kaip vienam iš jaunesnių komandoje, tenka ir kamuolius ar kitus rakandus panešioti, nenusibosta?

Taip, vyrų futbole žaisti sunkiau, varžovai tvirtesni. Kartais sudėtinga įsilieti į žaidimą, įgauti komandos draugų pasitikėjimą, prireikia daugiau drąsos. O dėl kamuolių panešiojimo ar kitų pareigų – nieko blogo tame nėra, jokių problemų, dar ir fiziškai sustiprėsiu (šypsosi).

Įsivaizduok, kad turi dalyvauti „Lietuvos talentų“ konkurse, didelėje scenoje, tiesioginiame televizijos eteryje. Turi tris pasirodymo alternatyvas: dainavimas, šokiai ir paveikslo tapymas. Ką renkiesi?

Žinoma - šokiai. Juk ne veltui treniruojamės aerobikos salėje!

Tad, kaip suprantu, kai reikės šokti mokyklinį išleistuvių valsą (tiesa, tai nutiks dar ne šiais metais, Džiugas – vienoliktokas), problemų nebus?  

Manau, kad taip, vis tik šokiuose būtini ritmo pojūtis, koordinacija praverčia ir futbole. Taip kad mokyklinį valsą „susuksiu“ be problemų ir partnerei kojų nenumindysiu (juokiasi).

Neužilgo  jau laukia naujasis futbolo sezonas, A Lyga. Koks jausmas, kai žinai, kad joje dalyvaus tavo gimtojo miestelio komanda?

Labai smagus, tuo labiau, kad esame nedidelio miestelio komanda. Kita vertus, į futbolą Kazlų Rūdoje ateina daug žiūrovų, jaučiame labai stiprų palaikymą. Kazlų Rūda, galima sakyti, užsikrėtusi futbolo virusu, o mes stengsimės savų sirgalių nenuvilti.

Ar turi svajonę, susijusią su A lyga? 

Svajonė būtų – užimti prizinę vietą. Gali visko būti, pasitaikys ir sunkumų, bet galvoju, kad mūsų komanda – pajėgi ir ten tikrai nebūsime „patrankų mėsa“.